Mano Monai -tai rankų darbo popierius, popierinės dekoracijos, atvirutės...
Paklausite, o kur papuošalai?...Jie niekus nedingo, bet jau kuris laikas mano "galva pramušta" ne jais...Tiesiog pajutau, kad noriu veiklos naujumo, kad sugalvojimai peržengia papuošalų rėmus ir taip metų pradžioje atsirado Mano Monai.
Ką veikia Mano Monai galite sekti : https://www.facebook.com/manomonai.lt/
ir pasižvalgyti : https://www.etsy.com/shop/ManoMonai/
Pagalvojau, kad daugiausia kalėdinių šventinių atviručių esu padariusi naudojant eglutės motyvą. Tos eglutės tikrai buvo įvairios ir nebūtinai žalios... Bet šiemet eglutė -žalia, o žalia- tai leidimo, skatinimo judėti, atsinaujinimo spalva. Tebūnie kitais metais "žalia šviesa" svajonėm... Šios atvirutės padarymo idėja atsirado dar ankstyvą rudenį. Tada dalyvavau tautodailininkės Odetos Bražėnienės medžio raižymo mokymuose. Išraižiau ir atsispaudžiau "saulutę". Ir vat, gruodžio mėnesį išsitraukiau tos "saulutės" medžio raižinį ir naudojant frotažo techniką padariau kalėdines atvirutes su žalia eglute.
Frotažo technika tikrai turi dideles galimybes kuriant atvirutes. Ir tikrai nebūtina turėti raižinį šiai technikai, tai gali būti bet koks reljefinis paviršius, kad ir paprasčiausia neobliuota lenta. Ant reljefinio paviršio dedamas popierius ir trinamas pieštuku ar kreidele ir taip išgaunama įdomi piešinio faktūra. Pabandykite!
Mūsų šeima turi nedidelį verslą - www.aliai.lt susijusi su apgyvendinimo, turizmo paslaugomis. Ir visai nesusijusi su daile, nors abu su vyru esame baigę Vilniaus dailės akademiją. Iš tiesu kasdieniniuose darbuose nelabai tos dailės ir pasigendu.... Bet neslėpsiu būnu laiminga, jai prireikia ūkyje ką nors didesnio padailint.
Šį kartą padailinti reikėjo naujai atgimusią pirtį. Ėmėme ir nupaišiame pirčiai mandalą.
Perskaitėte teisingai, mandala būtent paišyta. Paišyta įvairiais pieštukais ant senų lentų. Kad nenubėgti visai į mandališkas lankas, teko pasivartyti kaip senovėje liaudyje puošė baldus. Na ir aišku, pasibandyti ar iš vis įmanoma turėti nekontrastingą piešinį (vis gi, liaudies naudotos atviros spalvos baldų puošybai man nepatinka). Įmanoma, reikia tik minkštų pieštukų ir tinkamo lako piešiniui užfiksuoti. Lentos susimontavo į tokį nemaža kvadratą 65cm.x65cm., tai teko kelias dienas patūpčioti ir paklūpoti prie jo.
Va taip, stovi, žiūri ir džiaugiesi, nes prieš trys mėnesius sumanytą idėją - nuo papuošalo iki jo eksponavimo, pavyko įgyvendinti. Daugiau nuotraukų pasižvalgymui šiame albume :paroda (2016 m. spalis)
Pirmasis parodos papuošalas "Aguona" iš tiesu ir buvo tas papuošalas nuo kurio visas parodos sumanymas ir prasidėjo. "Aguonos" tikrai negalima pavadinti tokios atlikimo technikos pirmuoju papuošalu, iki jos buvo nueitas nemažas ieškojimų kelias. Na ir kaip norėtus, bet nepasidaro autorinės technikos per kelias dienas... Kai "Aguoną" padariau, supratau, kad gali gautis graži papuošalų gėlių paroda. Iš karto kilo mintis kaip tas gėles išeksponuoti. Žiūrint iš toliau man "Aguona" savo faktūra priminė užspalvintą pieštukais gėlę. Taip ir gimė mintis- eksponuoti papuošalus ant baltų stendu su paprastu pieštuku išpaišytomis gėlėmis, o papuošalai būtų lyg pradžia spalvinimo.
Įgyvendinti šią parodos idėją mane paskatino dar ir pati parodos erdvė. Tos stiklo vitrinos stovi Utenos miesto centrinėje aikštėje, jai eksponuojami kokie didesni daiktai, na pavyzdžiui keramikiniai puodai, tai pastatyti vitrinose, jie tikrai matomi. Bet jei eksponatai būna smulkūs, paguldyti, jie tiesiog "dingsta", na aplinkui per daug erdvės. Pati prieš gerus metus, rengdama ten parodą " Papuošalai su tikrų tikriausiais akmenukais "jau sprendžiau šią problemą. Pasakojimas apie tą paroda : http://www.aliaipapuosalai.lt/2015/04/paroda-papuosalai-su-tikru-tikriausiais.html .Tada kėliau eksponuojamus papuošalus ant papildomų stiklų. Ir vis gi, teko sau pripažinti, tai nebuvo eksponavimas , kuriuo aš bučiau iki galo patenkinta...
Bet šį kartą , viskas kitaip, einant aikšte jau iš tolo pamatai , kad tose vitrinose yra paroda. Esu dėkinga Utenos kraštotyros muziejaus direktoriai, kad patikėjo mano šia neįprasta eksponavimo idėja.
Parodos pavadinimas, ar tiksliau moto "Pasauliui nuspalvinti kartais pakanka tik pasipuošti" susigalvojo tiesiog savaime . Juk tai tiesa, jei diena "pilka", jei trūksta "spalvų" - pasipuoškite, paprasčiausiai užsidėkite ryškesnį papuošalą ir pamatysite, pasaulis nusišypsos.
Kai reikia vizitinių kortelių aš jas imu ir pasidarau.
Jau nepamenu kada paskutinį kartą spaustuvėje užsisakinėjau vizitines korteles. Na, nepatinka man tas standartinių išmatavimų popierinis lapelis su atspaustu telefonu, juk iš ties, jis nieko svarbaus ir esminio nepasako apie tave ir tavo veikla, tai tiesiog popieriukas su skaičiukais. Beje, jai telefono numerį užrašytum ranka , tai tas lapeliukas būtų daug informatyvesnis. O šiaip, visus telefonų numerius seniai gali "laikyti" telefone, o interneto informacijos jūra plati ir gili ir mokėk joje plaukioti . Taigi , kam tas nuobodus lapelis ?...
Geriau -savita, originali, rankų darbo vizitinė kortelė. Aš pati nedarau "vieno kirpimo" kortelių, kiekvieną kartą jos būna skirtingos.
Šį kartą tokios - su vasarą darytu tikrų žolynų popieriumi. Turint tokį popierių, atsiprintinti lapą su vardu ir pavarde, bei išsipjauti stačiakampius ir juos susegti -nesudėtinga. Patarimas būtų, jai nereikia didelio kiekio, vardą ir pavardę užrašykite ranka, taip vizitiniai kortelei suteiksite papildomo išskirtinumo. Man šį kartą reikėjo kiek daugiau nei kelių.
Man margučių marginimas vašku visada atrodė gan sudėtingas darbas. Juk neatsisėsi prie stalo ir nepradėsi iš karto paišyti vašku. Reikia susirasti pati vašką, juk geriausiai tinka tikras bičių vaškas, susimeistrauti įrenginį , kur tirpdysi tą vašką , dar pasidaryti tinkamą piešti vašku "pieštuką", pagaliau susiruošti kelių spalvų dažų tirpalus, o jei norėsi , kad jie būtų natūralus, tai reikia pridėti laiko kilometrą , kol mirkysi kokius burokus , ar ilgai virsi svogūnų lukštus...Taigi paskutinis darbelis išsivirti kiaušinius atrodys tikrai menkas.
Bet šiais metais aš pasiryžau ir pasiryžti man padėjo margučių marginimo meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, kuri Utenos tradicinių amatų centre "Svirnas" rengė marginimo pamokas. Ankščiau esu aprašiusi kaip aš Odetos vedama raižiau medį : http://www.aliaipapuosalai.lt/2015/08/pabegimas-nuo-kasdienybes-arba.html .
Po poros valandų margučių marginimo grįžau su keliais pirmaisiais vašku margintais margučiais ir ryžtu šiais metais šeimai pasiūlyti būtent tokį margučių marginimo būdą.
Štai toks buvo mano pirmais gyvenime kiaušinis numargintas vašku.
Šeštadienį mano šeimos vyrai pasirodė šauniai. Sumeistravo vaškui marginti reikalingus daiktus.
Štai kaip viskas gražiai atrodė prieš pradedant marginti. Namuose pasklido bičių vaško kvapas...
Pats paišymas vašku, iš ties malonus. Taškelių brūkšnelių kompozicijos savaime šauniai dėliojasi. Tiesa, supratau, kad numarginti tradiciniais lietuviškais raštais reikia griežtai laikytis marginimo schemos bei taškelių brūkšnelių dėjimo technikos ir kad patirtis šiame darbe tiesiog būtina. Aš vis nuklysdavau... Bet marginimo rezultatas visiem patiko. Štai tokie gavosi mūsų šeimos margučiai.
Iš šitų šešių mano margintas tik vienas. Pabandykite atspėti kuris? Man teko kiaušinių merkėjos į dažus pareigos, kadangi vienam kiaušiniui nuspalvinti naudojom kelias spalvas, tai vis gi, daugiau laiko praleidau ne margindama vašku, o merkdama kiaušinius į dažus. Beje, apie dažus, naudojom medvilnei dažyti skirtus dažus. Jei kitais metais šeimyna užsimanys vėl marginti vašku, pasižadu pasidaryti tinkamus tokiam marginimui augalinius natūralius dažus.
O, čia autodailininkė Odeta Tumėnaitė–Bražėnienė pasakoja apie kiaušinių marginimą vašku.
P.S mano numargintas margutis iš kairės pusės pirmas vidurinėje eilėje, na tas su gėle.
Kai pradėti jausti, kad kiekvienos dienos darbai nusibosta, ką ten darbai, kai jau ir anksčiau mieli pomėgiai nusibosta, supranti , kad reikia bėgti nuo kasdienybės.
Geriausia bėgti, ten kur dar nebuvai...Šį kartą mano pabėgimas nuo kasdienybės buvo pasimokymas daryti medžio raižinį. Pirmą kartą dariau medžio raižinį! Mokė mane tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė.
Utenoje veikia tradicinių amatų centras "Svirnas", vienijantys įvairių amatų meistrus, bei rengiantys įvairius mokymus, bei edukacines veiklas. Ten Odeta ir mokė raižyti medį bei atspausti raižinį ant popieriaus.
Maniau ateisiu, duos man gražų liaudies meno pavyzdį, atsisėsiu ir ramiai atsipalaidavusi pakopijuosiu...Bet buvo kitaip...Ilgai rinkausi lentelę ant kurios raižysiu. Lentelės buvo tai liepos medžio. Išsirinkau tą , kurios viename šone medžio liepos žievės likę, patiko man ta lentutė. Galvojau vienaip, kitaip ir apsisprendžiau , kad raižysiu paprasčiausią liepos lapą. Vat taip, ant liepos lentos liepos lapą.
Tolokai mano liepos lapas gavosi nutolęs nuo gerųjų liaudies meno pavyzdžių...
Bet bėgant nuo kasdienybės svarbu ne darbo rezultatas, o procesas. O procesas tikrai patiko! Grįžau nešina ne tik raižinio spaudu, bet ir gera energija.
Na gi pažiūrėkite, juk tokia gera Odetos energija paprasčiausia neįmanoma neužsikrėsti!
Šiandien atvelykis. Velykinius kiaušinius iš tiesų marginome prieš savaitę, bet pasipasakoti apie tai, tik dabar susiruošiau.
Šiemet kiaušinius apipaišėme. Taip, suprasti reikia tiesiogiai-ėmėme spalvotus pieštukus ir paišėme apipaišėme kiaušinius.
Jei ir Jūs kada nors taip nuspręsite apipaišyti kiaušinius, tai šios mano pastabos apie tokį marginimo būdą pravers. Pirma, geriau naudokite baltus kiaušinius, bus lyg baltas popieriaus lapas. Antra, kiaušinius kietai išvirkite, kiaušiniai suskilusiais lukštais netiks apipaišymui (sunaudokite juos geriau mišrainei ). Trečia, piešinio kontūrus galite nusipiešti paprastu pieštuku. Ketvirta, paišymui naudokite geriau minkštus pieštukus, gali būti net akvareliniai, tada dar ir palieti spalvą galėsite. Penkta, jei naudosite pritaikytus vaikams, nekenksmingus sveikatai pieštukus, tai turėsite tikrai eko. kiaušinius.
O tai nuotraukos iš mūsų paišymo.
Pastebite, kad atsidarius spintą susirandate trumpesnį sijoną nei įprastai. Ir dar nustembate, kodėl anksčiau jo nenešiojote. Dar pagalvojate, kad būtų visai smagu įsigyti naujus batelius aukštesniu kulniuku, net gal gerokai aukštesniu...O einant gatve staiga užuodžiate kažką gaiviai žalio, apsidairote, medžiai tai dar be lapų, bet jau ruošiasi...didžiajam sprogimui!
Šį sekmadienį man užsinorėjau "kažko tokio" kvapnaus...
Ką Jus darote , kai užsinorite "kažko tokio" ?
Turiu draugę, kuri eina kepti pyragų...O aš einu "kepti" vonios burbulų, na tų , kurie kvepia ir vonios vandenyje paleidžia savo aliejus, aromatus ir druskas. Tikrai mėgstu lepintis vonioje su vonios burbulais, bet dar daugiau mėgstu juos daryti...Kai norisi ko nors kvapnaus.
Šį kartą burbulai gavosi apelsininiai.
Naujus metus pradėjau siuviniais. Reikėjo gi išbandyti naują siuvimo mašina ir išbandyti ne šiaip kažką siūnant , o siūnant džinsą. Mat šį siuvimo mašina pritaikyta siūti džinsus. Ir tikrai siūna džinsus keliais sluoksniais kuo puikiausia!
Štai kokia džinsinė terba gimė.
Man tikrai nesvetimos daiktų antrinio panaudojimo idėjos. Ir tikrai mieliau į parduotuvę einu ne su plastikinių maišu, o su iš senų audinių pasisiūta terba. Bet vat, džinsinį audinį man nesigauna pavadinti -senu. Džinsai- audinys , kuris nenusidėvi. Juk jis puikiai skalbiasi ir atsiskalbia yra pakankamai storas ir standus , bet kartu turi ir švelnumo, ir daugybę nuostabių mėlynų atspalvių! Dėl šių savybių jis gali per savo gyvavimą kelis kartus keisti pavidalą , kad ir iš kelnių tapti terba. O svarbiausia -visados išlikti naujas.
Ach, artėja didžiosios metų šventės, ach, ir patys metai tuoj baigsis...Ach, dar tas darbas nepabaigtas, o ir dovanos visiems nenupirktos...Dovanos! Nežinau , kaip Jums, bet man prieš naujus metus visada norisi kažką pasidovanoti ir sau.
Šiais metais mano dovana sau- nauja siuvimo mašina!
O išbandant įvairias siūles atsirado ir naujametiniai atvirukai.
Iki tų Laimingų Naujųjų metų dar yra laiko, nepamirškite savęs ir pasidovanokite ką nors mielo sau!
Geltona turi daug vardu. Jei ji šviesi ir kiek ruda , sakom- smėlio geltona, jei pamaišyta su žaluma-tai garstyčių geltona, jei aiški ir ryški pavadinam trynio geltona , o vaikystėje apie tokia spalvą sakydavome- saulės geltona...
O aš suradau rudens geltona ...
Senų metų pabaiga visados pilna darbų ir rūpesčių . Lyg tai, ko nepadariai per visus metus spėsi nuveikti per kelias paskutines metų savaites ...O dar prisideda visokie šventiniai darbai darbeliai ... Kai kurie iš jų būtini ir ne visai malonus , o kai kurie kelia džiaugsmą.
Man vienas iš maloniausiu šventinių darbų gaminti Kalėdines atvirutes. Kiekvienais metais prieš Kalėdas iš Alių iškeliauja pora dešimčių rankų darbo atviručių skirtu artimiesiems ir tolimiems draugams pasveikinti. Ir taip dešimt metų , tiek metų mes gyvenam Aliuose. Ta proga vyras alių blog'e pradėjo rašyti skyrių "10 metų kaime" . O aš šiais metais, sėsdama daryti atvirutes pagalvojau, reikia pasirausti savo "bardakiniame archyve" ir pažiūrėti kiek jų dešimtmečio Kalėdinių atviručių užsiliko...Pasirodo išsaugojau beveik visas!
Pirmų metų Kalėdinis sveikinimas -neišliko, nes tais 2003 metais siuntėme tikrą kvepiančio kenio šakelę pririšta raudonu kaspinėliu prie balto popieriaus lapo. Tada , pirmais gyvenimo metais kaime man kenio kvapas buvo toks nuostabus...
Šiuometinės atvirutės taip pat su tikra kenio šakale. Ir kenio kvapas toks pat nuostabus ...
O čia visų kitų metų Kalėdinės atvirutės, tiesa, sudėtos ne pagal metų seka , juk archyvas tai "bardakinis" :)
